Pradedame švęsti Adventą – džiaugsmingo laukimo, budėjimo, atsinaujinimo dienas. Evangelijos įkvėpta, Bažnyčia su degančiais žiburiais budi ir laukia Viešpaties atėjimo.
Pirmąjį Advento sekmadienį (uždegama pirmoji arba Pranašų arba Vilties žvakė) Advento vainike.
Pranašų žvakė – Iz 9, 1: „Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė“.
Melskime Dangaus Tėvą, kad Jis palaimintų mūsų namų Advento vainiką ir mūsų pastangas parengti savo širdis Jo Sūnaus atėjimui.
*
I advento sekmadienis. Budėti ir melstis (Lk 21, 25–28. 34–36)
Adventas, kaip pastebi arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ, atrodo, toks šviesus naujos pradžios laukimo metas, o Evangelija prabyla apie sukrečiančią ir gąsdinančią pabaigą: ženklus dangaus šviesuliuose, baisų audringos jūros šniokštimą.
Kaip tik tuo metu netikėtai ir paradoksaliai suskamba raginimas: „Atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti‟.
Žinoma, baisieji įvykiai gąsdina, bet jie ženklina Žmogaus Sūnaus atėjimą ir Jo Artumas išvaduoja iš stingdančios, prie žemės lenkiančios baimės”, – I-ojo Advento sekmadienio nuotaikomis dalijasi arkivyskupas.
Panašiai, jo žodžiais, turtingas jaunuolis išsigando Jėzaus raginimo viską parduoti, išdalyti vargšams ir tuomet atėjus sekti paskui Jėzų. Atsisakyti to, ką turiu – labai sunku, bet esmė ne šis atsisakymas, o sekimas paskui Jėzų, buvimas su Juo.
Taigi, anot arkivyskupo, ir sukrečiantys įvykiai įgauna visai kitą prasmę, kai žinome, jog Jėzus yra ir bus su mumis.
“Laukiant tos ypatingos dienos reikia saugotis, kad širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir… kasdienių rūpesčių. Koks keistas rinkinys!
Pirmieji išvardinti dalykai suprantami. Svaigalai neleidžia pažinti tikrovės, iškreipia jos vaizdą. Apsvaigęs žmogus negali ne tik saugiai vairuoti, bet ir teisingai gyventi. Jis nesureaguos į kylančius iššūkius. Bet kodėl paminėti kasdieniai rūpesčiai? – retoriškai klausia arkiv. L. Virbalas SJ ir tęsia: Kaip gi galėtume gyventi niekuo nesirūpindami? Vis dėlto, jei visas dėmesys nukreiptas vien į kasdienybės smulkmenas, žvilgsnis tampa iškreiptu. Kasdieniai rūpestėliai nuslopina patį didžiausią ir šviesų rūpestį – sutikti ateinantį Žmogaus Sūnų, atpažinti Jį, sekti paskui Jį.
Todėl Adventas prasideda raginimu budėti ir melstis. Budintis žmogus yra atidus, sąmoningas, pastabus viskam, kas vyksta. O tas, kuris meldžiasi – save ir visą tikrovę susieja su Dievu, atsiveria Jam, pasitiki ir remiasi Juo. Tai užduotis ir kvietimas prasidedantiems naujiems liturginiams metams”.
*
Advento žvakės pabrėžia tamsos ir šviesos kontrastą. Biblijoje Kristus vadinamas „pasaulio šviesa“, o žmogų apgaubusi nuodėmės tamsa. Per Adventą mes laukiame Kristaus atėjimo. Su kiekvienos žvakės įžiebimu išsisklaido vis daugiau tamsos, nes Jo atėjimo laikas artėja.
Bernardinai.lt primena, kad: “Keturios žvakės žymi keturis Advento sekmadienius, kurių trys violetinės žvakės reiškia maldą, atgailą ir pasninką, kurie praktikuojami per adventą ir gavėnią. Su pažadėto Išganytojo lūkesčiu mes laukiame savo „tamsoje“: kaip žmonija laukė iki Kristaus gimimo ir kaip mes visi nekantraudami laukiame Jo pažadėto antrojo atėjimo.
Rožinė žvakė (uždegama trečiąjį sekmadienį) reiškia džiaugsmą, kurį Dievo įsikūnijimas atnešė žmonijai.
Kartais vainikas turi ir penktąją, baltos spalvos žvakę, kuri simbolizuoja Kristų ir yra įžiebiama per Kūčias”.
*
KANA šeimų bendruomenė Advento laikotarpiu kiekvieną penktadienį 20 val. kviečia visus kaniečius jungtis į maldą Zoom platformoje: skaitysime Dievo žodį, Jį apmąstysime, dalysimės Juo vieni su kitais ir taip ruošimės mūsų Vešpaties atėjimui.
KANA nuotr.
Pirmasis Advento sekmadienis Vilniaus Išganytojo bažnyčioje